Lengvas žvilgsnis į talentų bei miestų sąsajas
Vaikystės upeliai Varėnoje bei Ratnyčioje
Pačios slapčiausios, esminės žmogaus kertelės ir patys tyriausi, slaptais syvais jį maitinantys prisiminimai slypi ankstyvoje vaikystėje. Dažnai jos nė neprisimename, dažnai prisimename tik pavienius garsus, kvapus ar šviesą, sprūstančią pro blakstienas. Vis dėlto, ši ramybė, sumaišyta su unikaliomis tam tikros vietos charakteristikomis, niekada nepalieka mūsų, o neretai yra panaudojama kaip papildoma energija, įkvėpimas kūrybai ar tiesiog gyvenimui.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė ir augo Dzūkijoje. Kūdikystę praleidęs Varėnoje, ankstyvąją vaikystę Ratnyčioje, o likusią vaikystę iki paauglystės Druskininkuose, dailininkas bei kompozitorius visą likusį gyvenimą kalbėjo apie tipines šių apylinkių vietas – mišką, upelį, tankmę, tarytum pats kaip upelis čiurleno jautriai virpančias melodijas, paveiksluose žaidė vandeniniais saulės zuikučiais… Čiurlionis tiesiog svajodavo apie gimtas vietas sau ir savo mylimajai Sofijai: „Pasistatysiu aukštą kuorą su atsiskyrėlio cele, kurios langai į keturias šalis pasaulio žvelgs. Klausysiuos ten tylaus lietuviškų pušų ošimo. …o Ratnyčėlė bėgs pro šalį”… Žinoma, didžioji dalis šių prisiminimų priklauso būtent Druskininkams. Čia menininkas ypač mėgo grįžti, čia jau tvirtai gėrė pušų aromatą bei paukščių čiulbesį, čia sėmėsi įkvėpimo simfonijai „Miškas“, nutapė nuostabiais miško motyvais papuoštą „Fugą“ bei „Žaltį“, iki begalybės prisirpusią „Vasarą“ bei daug kitų svarbių kūrinių.
Tobulėjimo kelias ir svaigios jaunystės sentimentai Plungėje
Nuo maždaug 14 iki 21 metų M. K. Čiurlionis gyveno Plungėje. M. Oginskio dvare įsteigtoje orkestro mokykloje tobulėjo grodamas įvairiais instrumentais, giedojo chore. Tuo metu ėmė vystytis ir kaip tapytojas – pradėjo komponuoti, laisvalaikiu daug piešė. Vėliau, jau pamačius pasaulio ir suradus didžiąją meilę, kaip ir daugelį žmonių jį ėmė traukti gajūs jaunystės prisiminimai. Čiurlionis laikinai grįžo į Plungę. Čia jis ne tik lankė gimines, bet ir gyveno – kone per vieną vasarą nutapė beveik 20 paveikslų: Žemaitijos lygumomis alsuojančias „Lietuviškas kapines“, „Angelėlius“, „Aukurą“ ir daugelį kitų.
Plungę Čiurlionis visada mini ypač gražiai, štai vienas laiškų fragmentų: „Zosele mano mieliausia! Sveikinu Tave Plungėje, Tavo salkoje, salone, sode ir visur, kur buvome kartu – kaip gyvą matau visą Plungės aplinką, tą namą tokį rimtą ir sodelį su išsiklaipusiomis obelų šakomis, ir Tavo salką, supamąjį krėslą – visa tai matau ir labai ilgiuosi Tavęs tenai. Zose, ak Tu mažoji mano gėlele! – o ar žinai Tu, kad aš gavau nuo žmonos savo tokį stebuklingą laišką, kurio man visas pasaulis gali pavydėti, o aš jį turiu ir skaitinėju, ir jaučiu tą pat, ką Tu – didelis ilgesys ir džiaugsmas begalinis taip nuostabiai nuostabiai apima žmogų.“
Šateikiai netoli Plungės – karštos meilės trapi priesaika
Verta paminėti ir jaukius idiliškus Šateikius, pasipuošusius į dangų pasistiebusiu raudonu bokštu, kur 1909 m. sausio mėnesį Čiurlionis prisiekė amžiną meilę Sofijai. Raudonos bažnyčios plytos, regis, nublanksta karštos raudonos meilės fone…
Varšuva – kūrybos pripažinimo pradžia ir visa ko pabaiga
Varšuvos dailės mokykloje Čiurlionis ne tik pradėjo aktyviai kurti, rodytis pirmosiose parodose, bet ir dalyvauti įvairioje saviveikloje. Čia jis sulaukė pirmo tikro pripažinimo, pirmos stiprios kritikos, susipažino su pirmais įtakingais žmonėmis. Iš Varšuvos daug keliavo po vidurio Europą, laikinai gyveno Leipcige. Čia (Varšuvoje) jis pradėjo kelią ir kaip profesionalus kompozitorius, muzikos kritikai tai pavadintų jo „muzikine branda“. Keliai jį atvedė į Varšuvą ir gyvenimo gale. Deja, čia, netoli Varšuvos esančioje sanatorijoje, M. K. Čiurlionis mirė. Į mirtį pastūmėjęs faktorius – pasivaikščiojimas po apylinkes, kurio metu Čiurlionis stipriai peršalo. Galbūt ilgėjosi ilgų svaiginančių pasivaikščiojimų po gimtuosius miškus?
Vilnius ir Kaunas – pirmos meilės bei pirmo pripažinimo Lietuvoje akimirkos
Vos tik persikėlęs į Vilnių, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio dramos „Blinda“ generalinėje repeticijoje susipažino su rašytoja Sofija Kymantaite. Pirmi pokalbiai, diskusijos, įkvėpimas lietuvybės tema ir ilgi pasivaikščiojimai iki aušros – tokie buvo Čiurlionio metai Vilniuje. Visgi, be Sofijos čia jis jausdavosi gana vienišas (matyt, iš principo labiau mylėjo kaimą ir gamtą). Štai viename laiške rašo: „O Vilniuje jau niekas manęs negalėjo paguosti, nes nebuvo nuo Tavęs laiško, taigi nuėjau į Pilies kalną ir ten ilgai sėdėjau ir galvojau apie Zuliuką.“
Vaizdingas panoramas Čiurlionis mėgo ir Kaune. Prisiminimuose rašoma, kaip „su žmona, pabėgę nuo perdėm iškilmingų valdininkų ir ponų parodos atidaryme dviese stebi miestą iš Aleksoto panoramos“.
Apskritai, M. K. Čiurlionis kartu su žmona daug veikė ir dirbo abiejuose miestuose – rengė pirmą bei kitas lietuvių parodas, vykdė švietėjišką veiklą.
Peterburgas – iššūkių ir didelio pripažinimo metas
Peterburge Čiurlionis patyrė pirmą didelį pripažinimą, pirmą priklausymo elitui saldumą bei kartėlį viename. Čia sėkmingai eksponuoti jo kūrybos ciklai „Pasaulio sutvėrimas“, „Para“, „Audra“, diptikas „Rex“ ir kiti. Meno kritikai spaudoje atkreipė dėmesį į jo išskirtinę tapybą. Deja, kaip ir daugelyje panašių istorijų, atstumas ir ilgesys buvo didelis išbandymas tiek Čiurlioniui, tiek jo mylimajai Sofijai. Tai liudija ypač ilgi, ilgesingi, meilės, pažadų ir lūkesčių pilni laiškai. Apie patį Peterburgą Čiulionis rašė: „Peterburgas – miestas iš granito. Viršum jo – granitinis dangus. Migla, pilna degtinės tvaiko ir keiksmų, po miestą klajoja. O žmonių veidai čia geraširdžiai, jų akys vaikiškos pažvelgia į mane. Bet kiek čia vargo, Dieve mano!“
Palanga. Jūra
Čiurlionis tiesiog mylėjo jūrą. Čia praleido ir savo medaus mėnesį. Meilė jūrai ir Sofijai kartais netgi persipina, kartais viena žada Čiurlioniui kitą: „Atsimeni tą juodąjį saulėlydį ir jūrą? Atsimeni, kaip grojo ir dainavo bangos mums? Atsimeni, kaip kamuolį šviesos tu man tiesei? Atsimeni? …o mes tada pažįstami nebuvom”… O labiausiai ši meilė atsispindi simfonijoje „Jūra“.
Genijų pėdsakai amžinai lieka karšti. Pažvelkime į juos iš arčiau – prisiglauskime prie jų mylėto medžio, glostytos žolės, semto upelio… Lankykime miestus, klausykime kūrinių – įkvėpimas yra viena didelė ekosistema. Belieka užčiuopti tinkamiausią jo gyslelę. Būtent šito ir moko M. K. Čiurlionio fondas – rasti didybę jos pradžioje ir apsaugoti pabaigoje. Pastebėti, semtis, įvertinti.
