Fondo naujienos

Gyvenimo laiko pradžioje

Lietingą pavasario dieną maža mergaitė, apauta margais guminukais (liaudiškai tariant – botais) smagiai brido per didžiausias, audringų liūčių prilytas balas, drąsiai statydama kojeles, pėdutėmis pasiekdama patį giliausią balų dugną, nė kiek nesibaimindama drumzlėtos ir neperregimos jų gelmės. Tos pačios drumzlėtos ir neperregimos gelmės, kurios mes, suaugusieji, taip bijomės, tarsi kokios klaikios nežinios. Gelmės, kurią daugelis iš mūsų visą gyvenimą nešiojasi savyje, be jokios galimybės kada nors kyštelėti ten koją ar paliesti dugną.

Maža mergaitė tokia drąsi ir linksma dėl paprastos priežasties – visos jos balutės dar labai seklios, ji nesupranta jokių gelmių, jai nepažįstamas klampus ir godus, viską susiurbiantis ir giliai nusėdantis dumblas, o be to, jos kojeles patikimai saugo margi guminukai. Juk pavasaris! Gyvenimo laiko pradžia.

Tačiau ne visų vaikų kojeles patikimai saugo guminukai, apauti su tikru, nuoširdžiu rūpesčiu. Lietuvoje daugiau nei dešimt tūkstančių vaikų auga be tėvų, o keturi tūkstančiai glaudžiasi globos namuose. Jiems nėra taip lengva, tarsi mažiems paukščiukams, savo gyvenimo pavasarį lengvabūdiškai straksėti tarp drumzlėtų balų ar skrajoti nuo vienos besiskleidžiančios medžio šakelės ant kitos. Daugumai jų tenka įtempti visas savo jėgas, kaip tiems pavasario vėjų mėtomiems balandžiams, kurie vėjuotą dieną mėgindami perskristi judrią didmiesčio gatvę, skrenda skersi, vėtomi ir mėtomi, be jokios galimybės lėkti tiesiu snapu pirmyn, bet su didele tikimybe būti nublokštiems į pražūtingą judraus eismo tėkmę.

Po kokias balas braido šie vaikai, yra visų mūsų rūpestis. Kaip ir tai, kokią gelmę savyje jie susikurs, kokį patirties kraitelį susikraus savo pavasarį, gyvenimo laiko pradžioje, kad turėtų ką išsinešti dulkėtais ir vingiuotais būsimų ieškojimų keliais. Tokios mintys užplūdo kažkokią šmurkštiną dieną, kartu su labdaringo M. K. Čiurlionio fondo žmonėmis besilankant vieno Lietuvos bažnytkaimio vaikų globos namuose.

Į tuščią ir nykų vaikų namų kiemą savo prastai užrištus ir nukleiptus batukus vilko vietinis didžiavyris, kokių devynerių metelių, be kepurės, nuogu kaklu, kurį bergždžiai mėgino gelbėti bet kaip užsimestas šalikas. Bet su patikimai kabančiais skysčiais panosy – tik ką iš baseino. Berniuką pasitiko dideli langai, už kurių nuobodžiai bolavo sudžiauti skalbiniai. Kasdienių darbų genama, šen bei ten šmėžavo namų direktorė, geraširdė ir apkūni moteris, apsirengusi nenusakomų, niūrių spalvų drapanomis. Jos juodas ir ilgas sijonas plaikstėsi jai iš paskos, sukosi aplink kojas lyg šuniukas, tarsi nespėdamas kartu paskui nesibaigiančius rūpesčius. Įkandin vidun žengiančio vaiko duris užtrenkė tampri spyruoklė. Ilgame prieškambaryje jį pasitiko ilgos lentynos, nukrautos vaikų drabužėliais ir pašlapusia avaline…

Atokiau nuo vaikų namų ir šalia pūpsančios kaimo išvietės stoviniavo jauna, dar plačiai nežinoma aktorė ir kelios klasikinės muzikos atlikėjos – M. K. Čiurlionio fondo kūrybinė trupė. Jos kalbėjosi ramiai, neskubant, didelėmis akimis žvelgdamos gilyn, gerai suvokdamos savo užduoties svarbą ir joms patikėtą misiją. Lūkuriavo su dideliu pasitikėjimu ir gerai jaučiama atsakomybe, kaip ir dera išdidžioms ir jautrioms sieloms, susiruošusioms „Karalių pasakos“ šviesulį perkelti į mažas, alkstančias širdeles.

Šiandien vaikams jos padovanos kitą gelmę. Dar niekada nematytą ir negirdėtą kūrybos, didžiojo meno, klasikos, muzikos ir estetinio vaizdo gelmę. Supažindins su tapytojo ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio asmenybe. Leis prisiliesti prie meilės, mirties, atsidavimo, pasiaukojimo, miesčioniškumo, savigarbos sąvokų. Prie kūrybos ištakų. Išgirsti Čiurlionio žmoną Sofiją ir tokių žmogiškųjų santykių sąskambių, kurių dažnai nesugebame girdėti net viso savo gyvenimo metu.

Pačioje šių vaikų gyvenimo pradžioje. Su viltimi, kad vietoj dumblo giliai širdyse žibės karališka šviesa, kurią galės nešti dulkėtais ir vingiuotais savo būsimų ieškojimų keliais.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *