Jadvyga Čiurlionytė. „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį” 1973, Vilnius (II dalis).

Kastuko širdis visada linko prie varguolių. Jis turėjo ypatingą talentą įžvelgti žmogaus vidų ir pamatyti tikrąją žmogaus vertę. Jis nepaprastai jautriai prieidavo prie žmogaus, mokėdavo suprasti jame giliai rusenančią gėrio ugnelę. O druskininkiečiai, kaip ir kiti žemės rutulio gyventojai, turėjo bendrų žmogiškų ypatybių: jie nemėgo tariamų „keistuolių”, o, taip pat kaip ir kiti žmonės, labiausiai nemėgo skurdžių. Skurdo jie neatleisdavo niekam, nors buvo linkę atleisti net kai kuriuos žiaurumus. Todėl Kastuko domėjimasis žmonėmis, ieškojimas „žmogaus” ir jo suradimas ten, kur kiti matydavo tik pašaipos vertą būtybę, ne kartą stebino žmones. Žmonės, kuriems jų aplinka neskirdavo dėmesio ir mėgdavo iš jų pasišaipyti, buvo Kastuko bičiuliai, su kuriais jis mielai pasikalbėdavo, o, parvažiavęs namo, visad apie juos paklausdavo.

Kaži koks kunigas užsakė Čiurlioniui šv. Roko paveikslą. Ilgai brolis rausėsi, norėdamas ištirti šv. Roko asmenybę ir buvo gerokai susirūpinęs. Pagaliau rado paveiksliuką, kuriame šis šventasis su šunimi, laikančiu duonos bandelę dantyse, ir paduodančiu ją Rokui. Jis priklausęs engiamai socialinei grupei ir net iš šuns sulaukdavęs užuojautos. Idėja puiki! Vaizdas patrauklus. O į pagalbą dailininkui ateis ištikimas jo draugas – Liamoris – mūsų šuniukas.

Vieną vakarą Kastukas pašaukė mus vidun ir, linksmai šypsodamasis, atidengė paveikslą. Mes susigrūdome prie paveikslo: puikios, berods, gotiškos bažnyčios fone, aikštėje, klūpojo šventas Rokas ir meldėsi, akis į dangų pakėlęs ir rankas pamaldžiai sudėjęs. Per petį kabojo elgetos krepšys, o šalia gulėjo ilga lazda riestu galu. Netoliese, laikydamas dantyse duonos bandelę, stovėjo… mūsų Liamoriukas! Tas pats kaip gyvas. „Liamoris! Liamoris! Šaukėm visi ir jau nieko nebematėm…“

Parengė Elizabeta Palubinskaitė.

Jadvyga Čiurlionytė. Valerijaus Koreškovo nuotr.