M. K. Čiurlionio palikimas paliečia vaikų širdis
Kuo plačiau sparnus išskleis, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus laimingesnis žmogus.
M. K. Čiurlionis
Lietuvoje kasmet be tėvų globos lieka apie 2000 vaikų, vos virš šimto atranda naujas šeimas, naujus namus. Kiti namus, rūpestį ir visokeriopą pažintį su pasauliu suranda įvairiose globos institucijose. Žinoma, institucinė globa negali prilygti gyvenimui šeimoje, jau vien dėl to, kad vaikų dažnai būna daug, o rankų jiems apkabinti mažiau, nei reikėtų. Atlikti tyrimai antrina, kad augant globos institucijose, nulemiama žemesnė gyvenimo kokybė nei šeimoje, o tokių institucijų padėtis gana sudėtinga tiek finansine, tiek vaikų socializacijos prasme. Tačiau nepaneigiama tiesa, kad visur esama šiltų, stiprių ir kūrybingų žmonių, kurie dirba vaikams ir kartu su jais. Kurie kuria santykį ir per jį keičia. Užauginti kūrybingą, žingeidų, savo tautos atmintį gerbiantį ir saugantį žmogų reikalingi nepertraukiami, nuolatiniai ugdymo, stipraus ir pozityvaus pavyzdžio, lavinimo procesai. Todėl svarbus kiekvienas susitikimas, pokalbis, kiekviena kibirkštis.
1997 m. įsteigtas M. K. Čiurlionio fondas aktyviai dirba meno, kultūros, švietimo ir diplomatijos srityse. Viena iš fondo veiklos krypčių – meninė vaikų ir moksleivių edukacija. M. K. Čiurlionio fondas veikia rėmėjų suaukotų lėšų dėka. Edukacija vyksta, visų pirma, įgyvendinant tęstinį projektą „Augame su M. K. Čiurlioniu“, kuris gyvuoja nuo 2009 m. Šio projekto muzikinių-teatrinių pasirodymų ciklas pristatomas ne tik miestų, kaimo mokyklų bendruomenėms, ligoninėse, bet ir atokiausių vaikų globos namų gyventojams. Įsileisdamos į svečius nepažįstamų žmonių, menininkų komandą, bendruomenės atveria duris neįprastam renginiui, didingam lietuvių kultūros paveldui ir pačiam Čiurlioniui.
Nors šiuo metu visa informacija gali būti pasiekiama vienu kompiuterio pelės spustelėjimu, tačiau impulsas vis dėlto turi ateiti iš išorės. Ir šis fondas rado šiuolaikišką ir įdomų būdą tam impulsui atsirasti. Sulieję gyvą susitikimą, istorijos ir meno gabalėlius, menininkai pasiekia net kukliausią klausytoją.
O gyvi susitikimai iš tiesų nuostabūs dar ir tuo, kad vaikai ne tik sugeria prieinama forma pateikiamą informaciją, bet kartu mato ir menininkus; žmones, kurie mėgaujasi tuo, ką daro, kurie savo darbą atlieka profesionaliai ir su ugnele. Kiekvienam žmogui toks susitikimas paliktų neišdildomą įspūdį, tad vaikams, kurių socialinis laukas gana ribotas, o alsuojančiųjų menu jų aplinkoje galbūt ir iš viso nėra, tai didžiulis pastiprinimas ir įkvėpimas domėtis savo šalies kultūra, kalba, menu apskritai. Tokie renginiai skatina vaikus pažvelgti kūrybiškiau, pajusti pasaulio spalvų paletę, ugdo bendravimo įgūdžius, ragina atkreipti dėmesį į meno objektus, juos savyje permąstyti ir savaip pajausti.
Sutikite, juk nebūtina būti M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos žinovu, kad pamėgtum jo neįkainojamą palikimą: muziką, tapybą ar rašytinį žodį. Labdaros ir paramos fondo komanda, pasitelkdama menininko mėgtą menų sintezę, organiškai pristato pažintį su iškiliuoju kūrėju ir jo gyvenimu. Ši pristatymo forma yra labai patraukli jaunajam žiūrovui dėl įvairialypiškumo ir dinamikos. Gyvos muzikos lydimas pasakojimas užburia ir įtraukia, dėmesio nepaleidžia, kol nepasakoma viskas, kas turi būti pasakyta. Tai žingsnis į ten, kur kartą atsivėręs pasaulis jau nebegali daugiau būti nepažįstamas ir baugus.
M. K. Čiurlionio fondas, skirdamas didžiulį dėmesį vaikų ir jaunimo edukacijai meninėje, kultūrinėje, istorinėje plotmėse, keliauja nuostabia pažinčių, atradimų ir ugdymo kelione.
Kai panorėsime – dangus mums nusileis ir jūra bus sekli! Kai panorėsime – ir laimė nuostabi pas mus ateis! Kai panorėsime…
M. K. Čiurlionio laiškai, 1908 11 08
