Fondo naujienos

Pažvelkite į pasaulį M. K. Čiurlionio akimis

Įsiklausykite į jūrą

Žmogaus jausmams nupasakoti paprastai pasitelkiame tekstą. Muzikos kūriniu nupasakoti gamtą – didelis ir retas talentas. O kaip nupasakoti gamtos jausmus? Kaip, pavyzdžiui, įamžinti tokį nenuspėjamą objektą, kaip jūra? Kaip ir žmogus, jūra turi savo gyvenimą: paros ciklą, nuotaikas, charakterį, energetiką… Būtent tai pastebėjo ir jautė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, visiems laikams įamžinęs Baltiją. Nuostabiausia tai, kad jokia kita pasaulio jūra ir kūrinys apie ją nesukels tų pačių emocijų. Visos jos unikalios ir tikslios. Ar kada sėdėjote tuščiame Lietuvos paplūdimyje, klausėtės tylos prieš saulėlydį, vėliau vis kylančio vėjo ir galiausiai vakarinių raudonų bangų? Jei taip, tą patį atpažinsite ir Čiurlionio „Jūroje“. Jei ne, pasiklausykite, o tada važiuokite. Patiko „Jūra“? Išmėginkite kitų garsių pasaulio kompozitorių natų upes: B. Smetanos „Vltava“ (pagrindinė Čekijos upė, tekanti pro Prahą), garsųjį J. Štrauso Dunojaus valsą – ar atpažįstate jame seną, legendomis apipintos vagos istoriją?

 

 

Įsiklausykite į mišką

Miške slypi ne ką mažesnė didybė, nei jūroje. Čia verda gyvenimas, siautėja aistros. Čiurlionis ypač mylėjo mišką – savo laiškuose dažnai aistringai jį mini, pasakoja apie pušų ošimą, auksinius voratinklius, žalias samanas. Simfonijoje „Miškas“, regis, girdime paukštelius pušyse, jaučiame, kaip vėjas pučia į voratinklius, kaip tiesiasi žvėries pėdos prispaustos samanos. Jei dar niekada nebuvote Dzūkijos giriose – pradėkite nuo „Miško“.

 

 Stebėkite mistiškus saulėlydžius

Beveik visuose Čiurlionio paveiksluose vyrauja paslaptinga šviesa. Vienur ji skverbiasi pirmąja saule po audringos liūties, kitur – švelnia geltona nudažo rytą prieš pat auštant, dar kitur primena jau žmogaus sukurtą šviesą, ugnį, vidinę šilumą, sklindančią iš delnų, kalno ar paslaptingų bokštų. Čiurlionio paveikslai – savotiška šviesos enciklopedija, kurią galima tyrinėti be galo ir ieškoti atitikmenų kasdienybėje. Šviesa gali būti netgi mėlynoje. Ar matote?

 

 Rašykite ilgus laiškus mylimiems

Įsivaizduokite, kad savaičių savaites nematėte savo mylimojo ar mylimosios. Ką galvojote? Kokį  įsivaizdavote? Kokiomis akimirkomis pasigedote?  Čiurlionio laiškai – nuostabus bendravimo, dialogo, meilės prisipažinimų pavyzdys ir net savotiškas meno kūrinys:

 „Zose, ar Tu girdi tylą, kuri dabar mane gaubia – varlių kurkimas, medžių siluetai ir tyla. Siluete, glaudžiu ir myluoju Tave ir jaučiu Tavo lūpas ir matau akis ir ilgiuosi. Zosele! Ką tu galvoji dabar, ką jauti, kur esi, kad Tavęs čia nėra, kai aš toks laimingas?“

 Nuostabiai atvaizduojamas ir didysis vienintelio laukimas:

 “O ar atsimeni, kaip tiesei man šviesos kamuolį, kai dar nepažinojau Tavęs? <…> O Tu jūrą prisimeni? Ir juodąjį saulėlydį? Tai jau gerai.”

Būtinai paskaitykite.

 

Veikite kitų labui

„Pasaulis – tai knyga, kurią mes rašome. Visą gyvenimą. Po raidę. Po žodį, po eilutę. Kiek sugebame…“, rašė M. K Čiurlionis. Nors ir būdamas labai didelis individualistas, Čiurlionis neužsidarė vien tik sau ir į save. Jis intensyviai organizavo antrąją bei trečiąją Lietuvių menininkų parodas, įsijungė į „Viltyje“ spausdinamas diskusijas dėl „Tautos rūmų“ kūrimo, agitavo rinkti jiems lėšas bei pats žadėjo atiduoti visus savo kūrinius. Taip pat Čiurlionis harmonizavo daugybę lietuvių liaudies dainų, o savo laiškuose rašė, kad „yra nusprendęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Viena labiausiai jį sužavėjusių savybių mylimojoje Sofijoje Kymantaitėje – Čiurlionienėje ir buvo jos aktyvumas, pilietiškumas, lietuvybės skatinimas. Šios savybės įkvepia aktyvius žmones ir šiandien. Viena iš idėjiškai artimiausių organizacijų, yra M. K Čiurlionio paramos fondas, įvairiais būdais puoselėjantis kultūros vertybes ir, žinoma, niekada nepamirštantis M. K. Čiurlionio.

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *