Iš Sofijos Čiurlionienės atsiminimų
Iš Sofijos Čiurlionienės atsiminimų:
„Dabar man po tiek metų ypatingai išryškėja, kaip Konstantinas gyveno nuolat gamtos grožyje pasinėręs, kaip kiekviena šakelė buvo jo stebėjimų objektas, gerte gėrė gėlių spalvas, o ką jau sakyti apie debesis… Sykį, atsimenu, sėdėjome ant aukštos kopos netoli Naglio kalno – ypatingai saulės nurausvintas buvo dangus – laivai ir tiek, su išpūstomis burėmis laivai – palšos, nurausvintos burės – “slenka… slenka… išdidžiai“.
– Žiūrėk, tavo paveikslai, – parodžiau aš.
Mačiau, – matau dar šiandie, – kaip pašoko, žvalgėsi visai apsvaigęs ir akimis tą dangaus stebuklą gerte gėrė.“
S. Čiurlionienės atsiminimai, l. 214–217. Publikuota: Apie muziką ir dailę, p. 326–327.
Apie 1908 m. liepą–rugpjūtį
M. K. Čiurlionis „Andante“ (popierius, tempera; 1908). Iš ciklo „Sonata V“ („Jūros sonata“)
