E. Mieželaitis iš “Improvizacijų”
EDUARDAS MIEŽELAITIS
IŠ „IMPROVIZACIJŲ“
M. K. Čiurlionis tapė kosminį „Pasaulio sutvė-
rimą“,
o galvojo jis apie Lietuvą.
Apie vienintelę gintarinę
savo tėvynę.
Gintaro dar nebuvo.
Nebuvo sakingo kraujo, tekančio iš pušies
gyslų į baltą Nidos kopų smėlio vatą
ir virstančio saulės atokaitoje gintaro krešuliais.
Nebuvo pačių pušų,
nešančių ant žalių savo pečių lietuvišką kos-
moso dalį,
Ir nebuvo šio balto kopų smėlio,
lietuviškos žemės gaublio dalies, į kurią pušys
atsiremia —
šaknimis į žemę,
šakomis į dangų —
o gintariniais kamienais groja čiurlionišką
„Mišką“.
Nebuvo į ką atsiremti:
nebuvo žemės,
nebuvo dangaus,
nebuvo ir poeto
atramos taško —
vakarės žvaigždės.
Buvo miglotas poetinio įkvėpimo chaosas —
dulkių debesys, lydėję poetinio žodžio kelionę.
Juose viena dulkė jau, tiesa, buvo gintarinė.
Bet paties poetinio žodžio vis dar nebuvo.
Gimė ir atramos taškas —
poetinis žodis
„Tapk!“
Viena to žodžio raidė buvo gintarinė.
Ir žodis tapo kūnu.
Kūnu, kuriame žėri ir gintaro skiautė.
Ir šito žodžio niekas Jau nebegali atšaukti…
M. K. Čiurlionis. PASAULIO SUTVĖRIMAS (IX). 1905 / 6, Varšuva
