Eilės Čiurlioniui
aš esu dulkė
Čiurlionio paveiksle
…
aukso dulkė
klausau Čiurlionio
kur nuneša jūra
ar kur ošia miškas
šilta gera ir jauku
skęstu tame
balto megztuko
aukso rūke
bėgiojant klavišams
Čiurlionį..
atsakinga už kiekvieną
centimetrą kompozicijoje
dėlioju žodžius
ar draugauju
su Čiurlioniu?
žaviuosi
bandau pažinti
nors sakiau –
nemyliu nemyliu aš to Čiurlionio
mama ramina –
myli myli, gerai rašai
ji jaučia
už atkovotą laisvę
nieko negali būti geriau
ką turime dabar – geriausia
jis mirė ir paliko save
Čiurlionio lobį
kas ten čiurlena?
tai močiutė
atsisėdus ant kėdutės
klauso Čiurlionio
rašytoja snaudžia
skambant klavišams
ant pilvo knygutė
rankoje rašiklis
p. s. visada gali nutikti
įkvėpimas
nieko negali būti ramiau
kaip pasilikti
skambant klavišams
nesvarbu kur nuneš
kaip patikiu save klavišams
skambinant Čiurlionį
ADORE
meldžiau eilėraščio
išmeldžiau dangų
visa savo veido oda
gulėdama šezlonge
geriu muziką
ji skverbiasi
per veido poras
per lūpas, jų paviršių
ir užlieja
kaip vandenyno banga
sielos gelmes
Elizabeta Palubinskaitė
M. K. Čiurlionis „Jūros sonata (ALLEGRO)“ (1908).
