Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį 3 dalis
Druskininkuose Janina su Zofija ir Kastuku leidosi tapyti peizažų. Iš natūros. Čiurlionis buvo originaliausias talento žmogus. Susidomėjo kitkuo. Sesės pradėjusios tapyti Nemuną, o jis nusigręžęs į priešingą pusę tapė kelias skurdžias obelaites. Lyg visai nedėkingą vaizdą.
Tėvas uždraudė Marijai susirašinėti su Čiurlioniu, tačiau Konstantinas sugalvojo sąmojingą būdą pasipriešinti senio valiai. Jis rašinėjo dažnus laiškus Eugenijui, o tarp eilučių su citrinos sultimis Marijai. Marija, paėmus laišką, palaikydavo valandėlę virš degančios lempos. Tuomet raidės, rašytos sultimis, patamsėdavo, ir ji perskaitydavo jai skirtą tekstą, kupiną ilgesio ir meilės.
Kartą Povilas, ginčydamasis su manim, pasakė: „Kastuko įtaka ypač stipri buvo vaikinams, bet ji buvo jiems nenaudinga, ne jie priprato nenormaliai žiūrėti į gyvenimą ir neišmoko paprasto gyvenimo sąlygų prisitaikyti. O nesitaikyti prie aplinkos gyvenimo turėjo teisę tik Konstantinas, nes jis – genijus, visi kiti privalėjo normaliai gyventi ir dirbti.“
Namie nuolat skambėjo J. S. Bacho muzika. Visi mūsų vaikai skambino daugiausia preliudus ir fugas, be to, anglų ir prancūzų suitas, tokatas ir kita. Konstantinas dažnai primindavo jaunesniesiems broliams, kad jie nesiliautų skambinti Bacho kūrinių. Anot jo, „Bacho kūryba – tai milžiniški pamatai, ant kurių laikosi visas šiuolaikinės muzikos pastatas; be jo joks muzikantas negalėtų tapti geru muziku“. Tad namie nuolatos plaukte plaukė Bacho fugų „upeliai“. Tai kiekvienas savo atskira vaga, tai susijungdami į vieną didingą srovę. Po visų kitų kompozitorių, kai sėdi skambinti Bachą, jautiesi lyg tavo vidinę „klaviatūrą“ kas suderintų, kiekvieną plaktuką pastatytų į savo vietą, kiekvieną stygą patemtų tiek, kiek reikia. „Taip suderintas gali visą dieną dirbti“, – sakydavo brolis kitiems. Daugelis gerų pianistų, esą, prieš koncertą skambindavo ne tiek programoje numatytus kūrinius, kiek Bacho fugas; tada atsirasdavo drąsa, pasitikėjimas ir ramybė.
Vilniuje Čiurlionis pasinėrė į visuomeninį darbą, rengė parodas, vadovavo chorui, rašinėjo į spaudą, įsteigė prie Dailės draugijos muzikos skyrių, rūpinosi ir skelbė lietuvių kompozitorių konkursą, harmonizavo ir rengė spaudai liaudies dainas. Gyvenimas buvo neramus ir be galo įtemptas, bet prasmingas ir nepaprastai kūrybingas.
Čia brolis susipažino su jaunute rašytoja Sofija Kymantaite, nepaprastai gražia, talentinga ir energinga visuomenės veikėja. Juodu iškart suartino bendri siekiai – kelti lietuvių tautinės kultūros lygį. Tai buvo tas vidinis ryšys, kuris vėliau įsiliepsnojo, virto didžiule meile, o 1909 metais baigėsi vedybomis. Ši meilė atsispindi laiškuose žmonai.
Parengė Elizabeta Palubinskaitė.
