2011-01-14

Sausio 13-ąją, per Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Vilniaus II-uosiuose vaikų namuose M.K.Čiurlionio fondas organizavo labdaros koncertą „Augame su Čiurlioniu“. Jaunieji atlikėjai iš Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos  bei Balio Dvariono muzikos mokyklos atliko F.Šopeno, L.V.Bethoveno, A.Vivaldžio ir kitų kompozitorių kūrinius.

„Tokios labdaros organizacijos kaip M.K. Čiurlionio fondas suteikia nedidelę, tačiau mums labai reikalingą pagalbą,“ – sakė čia dirbanti pedagogė.

Gediminas Ivanauskas

Sausio 13-ąją, per Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Vilniaus II-uosiuose vaikų namuose Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondas organizavo labdaros koncertą „Augame su Čiurlioniu“. Pasirodymo metu jaunieji atlikėjai iš Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos  bei Balio Dvariono muzikos mokyklos atliko F.Šopeno, L.V.Bethoveno, A.Vivaldžio ir kitų kompozitorių kūrinius.

Mažieji atlikėjai džiaugėsi galėję atnešti džiaugsmo į namus, kuriuose visada laukiama bet kurio žmogaus draugija. Po pasirodymo jie išėjo laimingi ir didžiuodamiesi savimi – jie atliko gerą darbą ir paliko ne tik šypsenas, bet ir vidinį pakilumą savo ir vaikų namų auklėtinių širdyse. Jau po koncerto pakalbinti vaikų namų gyventojai prisipažino seniai svajoję apie muziką bei savo troškimus ją kurti.

Tik užėjus į 4-os grupės kambarėlį į akis krenta kampe pastatyta gitara. „Ją Monika nusipirko sau“ , – paaiškina man tuo metu kambaryje sėdėjusi Janina. Tik paklausta apie koncertą, ji nusišypso ir iš karto pradėjo pasakoti, kad jai jis labai patiko. Jos didžiausias pomėgis muzika, o didžiausia svajonė – išmokti groti gitara. Įkvėpta visiems žinomo atlikėjo, šviesaus atminimo Vytauto Kernagio, Janina nė trupučio nesidrovi ir prisipažįsta, kad, jei tik galėtų, ji dirbtų kiek tik prireiks, kad galėtų kurti muziką.

Į kambarį įžengęs Stasys iš karto susidomi manimi. „Kas tu toks?“ – klausia jis. Prisistatęs ir pasakęs, kas esu ir ko čia atėjau, iš karto pamatau susidomėjimą jo akyse. Ilgai nelaukęs jis pradeda pasakoti apie save. Droviai prisipažinęs, kad labiau nei muziką jis mėgsta šokius, šis 11 metų vaikinukas dar droviau nusišypso.

Paklaustas, kaip jį sudomino šokiai, Stasys prisimena seniau matytą filmą „Gatvės šokiai“. „Streetdance“ , „Hip-Hop“ – šie šokiai Stasį traukia labiausiai. Su didžiausiu entuziazmu Stasys pradeda girtis, kad greitai jis pradės lankyti šokių mokyklą. Jis trokšta šokti, ir jam visiškai nesvarbu kur – pasaulinėje scenoje tūkstantinei auditorijai ar su keletu bendraminčių atsitiktiniams praeiviams požeminėje perėjoje. Tai – jo svajonė.

Kol kalbuosi su Stasiu, kambarys prisipildo susidomėjusių žvilgsnių. Visiems įdomu klausytis, tačiau niekas nedrįsta prabilti  ir pasidalinti neseniai praėjusio koncerto įspūdžiais bei savo mintimis. Stasį nutraukia maža galva, išlindusi iš po sofos. Tai – Danielius. Šis pilnas entuziazmo žmogutis, su flomasteriu išteptais žandais, ilgai nelaukęs įsiterpia į savo draugo „monologą“ ir tučtuojau pradeda pasakoti savo įspūdžius apie ką tik vykusį koncertą.

„Man labiausiai patiko pianistas, bet tas kitas su „dūda“ labai jau ilgai grojo,“ – nuoširdžiai prisipažįsta jis. Pilnas entuziazmo veidas parodė, kad šis vaikis labai nori išsikalbėti. Išsamiai papasakojęs šio vakaro įspūdžius ir paklaustas apie savo pomėgius, Danielius dar kartą nustebina savo nuoširdumu, – „Labiausiai mėgstu valgyti ir miegoti“. Metęs akis į kampą, kuriame stovi gitara, jis prisimena, kad taip pat labai norėtų išmokti groti šiuo instrumentu.

Nors auklėtinių norai labai dideli ir gražūs, pakankamų lėšų jiems išpildyti nėra. Auklėtojos, negailėdamos savo laiko, triūsia ir aukoja savo laisvadienius, kad galėtų suteikti dainavimo įgūdžių  vaikams, norintiems dainuoti.

„Svarbiausia, kad yra noras, o galimybių, kad ir kaip sunku bebūtų, mes stengsimės surasti“, – sakė 4-os grupės auklėtoja Kristina. Auklėtojos manymu, norisi, kad vaikai nesišlaistytų gatvėmis, rinkdami nuorūkas ir plėšdami žmones, o mokytųsi ir siektų tokio gyvenimo, kokiu galėtų džiaugtis ir didžiuotis.

„Nueiti blogais keliais gyvenant be jokios tėvų priežiūros yra lengviau negu lengva ir taip tikrai neturėtų nutikti. Mūsų vaikai net neturi galimybės atskleisti savo talentų. Tokios labdaros organizacijos kaip Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondas suteikia nedidelę, tačiau mums labai reikalingą pagalbą, be kurios mums verstis būtų žymiai sunkiau,“ – sakė pedagogė.