Akimirkos iš renginių


Artimiausi renginiai


M. K. Čiurlionio taurė 2017 - Šviesuoliai

Joniškio Baltoji Sinagoga

spalio 27 d. 15.00 val.

M. K. Čiurlionio taurė 2017 - Šviesuoliai

lapkričio 16 d. 18.00 val.

M. K. Čiurlionio fondo partneriai ir rėmėjai


Naujienos


Pasaulio naujienos

Tas mažas pasaulis ir tas didis M.K. Čiurliono vardas

Ispanai neretai ištaria frazę, kuri lietuviškai skambėtų maždaug taip: “pasaulis yra mažas tarytum kišeninė servetėlė”. Jis tikrai, nepaisant savo begalinės didmės, yra mažytis. Kiekvienas mūsų vienaip ar kitaip yra patyręs šį jausmą, tiesa?  Mane jis aplanko gana dažnokai. Štai praeitą savaitę, viešint toje pačioje Ispanijoje, viename bare mane užkalbino grupelė belgų. Tarp užsieniečių yra įprasta pradėti pokalbį naturaliai kylančiu klausimu “iš kur gi tu?”. Šitaip pokalbis prasidėjo ir tąkart. Paprastai lietuviui ne taip ir lengva paaiškinti, iš kur gi jis esąs. Maža ir, rodos, neva tokia nereikšminga šalis Europos žemėlapyje paprastai nedaug ką reiškia kiek toliau gyvenantiems užsieniečiams.

 

Ir visgi tąsyk daug aiškinti nereikėjo. Su manimi paplepėti nusprendę belgai, pasirodo, Lietuvos vardą žinojo puikiai. Mat jie buvo meno mylėtojai, kurie visiško atsitiktinumo dėka prieš kelerius metus viename Gento miesto (Belgija) muziejų žavėjosi M. K. Čiurlionio paveikslais, kurie buvo didžiai demonstruojami parodoje „M. K. Čiurlionis. Svajojant apie Lietuvą“. Tad man ištarus Lietuvos vardą ne tik nereikėjo pasakoti, kur gi tokia šalelė randasi, bet ir teko džiugiai nustebti. Retai kada aplanko tas nuostabus pasididžiavimo jausmas… retai kada pro kūną prabėga tas jaudinantis šiurpuliukas. Buvo neįtikėtinai gera išgirsti, kaip grupelė užsieniečių su lengvu, ausiai maloniu akcentu taria Čiurlionio vardą ir netgi įvardija keletą jo kūrinių. Štai kokie tie menki, bet neįkainojami gyvenimo atsitiktinumai… Štai koks mažas it kišeninė servetėlė tas mūsų pasaulis…

 

Čiurlionio pavardę turbūt išgirstame dar mokykloje. Aš puikiai pamenu tą neryškią juodai baltą nuotrauką literatūros vadovėlyje, kurioje Čiurlionis pasirodo su Sofija Kymantaite – Čiurlioniene. Kaip puikiai pamenu ir žymiausius jo muzikinius kūrinius, kuriuos klausydavomės per muzikos pamokas. O ką jau kalbėti apie jo paveikslus, kuriuos tyrinėdavome su dailės mokytojais. Mane bene labiausiai žavėdavo garsusis jo šedevras „Bičiulystė“ (1906). Visada prisimenu tą bičiuliškos šviesos atvaizdį, šviesos, kuria spinduliuoja žmogus ir kurią gali atiduoti kitam.

 

 

Keistas ir jaudinantis jausmas užklumpa… žinant, jog šiame mažyčiame it kišeninė servetėlė pasaulyje… Skamba Čiurlionio vardas… skamba ir garsina Lietuvą…

 

 

Karolina Usinskytė

 

 

 

 

 

 

 


Publikacijos

„DreamWorks“ – spektaklis apie tai, ką gali meilę praradusio vyro vaizduotė

„DreamWorks“ / © Remio Ščerbauskio nuotr. 

 

 

Nors režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis „DreamWorks“ viešojoje erdvėje dažniausiai pristatomas tokiu leitmotyvu – „Mūsų svajonės – tai mūsų darbas, kurį mes trūks plyš turime padaryti gerai“, nepasiklysti jo užkaboriuose ir vienareikšmiškai pasakyti apie ką šis kūrinys – gali pasirodyti ne taip jau ir lengva. Tačiau pradėkime nuo pradžių, „DreamWorks“ – tai Kauno miesto kamerinio teatro ir VDU teatro bendras projektas. Suvienijus jėgas žiūrovams pristatoma šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesė. Kūrybinės pajėgos pasiskirto taip: transformuotoje Kamerinio teatro erdvėje žiūrovų vietos išdėstomos scenoje, ratu aplink vaidinančius aktorius (tai – VDU teatro vadovė Goda Piktytė (Salė), Marcelė Zikaraitė (Merilė) ir Lena Orlova (Elizabetė), o pagrindinis – Deivido vaidmuo atitenka daugelyje A. Jankevičiaus režisuotų spektalių sutinkamam Aleksandrui Kleinui). Tokia scenos transformacija gerokai sumažina atstumą tarp „stebinčiųjų“ (žiūrovų) ir „stebimųjų“ (aktorių) ir sukuria kur kas intymesnę atmosferą.

 

Spektaklio siužetą galima pristatyti keliais sakiniais – pagrindinis veikėjas, Deivydas (A. Kleinas), po mylimos žmonos Meril (vaidina M. Zikaraitė) netikėtos mirties paskendęs giliame liūdesyje ir vienatvėje, užsidaro nuo pasaulio savo namuose, vienintelėje vietoje, kurioje jaučiasi saugus ir vis dar galintis pasikalbėti su jį palikusia mylimąja. Vieninteliai žmonės, kurie stengiasi ištraukti vyrą iš savo paties vidinio kalėjimo yra jo draugai, nevengiantys vakarėlių, alkoholio ir kokaino. Tačiau iš pastarųjų prieš savo akis žiūrovai gali regėti tik Salę (G. Piktytė), o visą kitą vyrišką bičiulių kompaniją atstoja scenos kampuose ant kėdžių paliktos stiklinės, įkūnijamos moteriško jos balso. Kai pokalbiai ir pasiūlymai prasiblaškyti nepadeda, draugai imasi kito plano – supažindina Deividą su Elizabete (L. Orlova), mergina, pačios Meril prieš mirtį palaimintos ir pasiųstos gelbėti  vyro – moteriška draugyste mainais už pinigus.

 

 

 

Kaip patenkama į vaizduotės kalėjimą ir veidrodinė scenos erdvė

 

Viena vertus, pasakyti, kad „DreamWorks“ – tai odė meilei ir jos ilgesiui, būtų pernelyg paprasta. Kūrinyje galima atrasti ir nemažai kitų temų – vartotojiška, bejausmė visuomenė, amerikietiškų „gyvenimo gelbėtojų“ arba koučerių kultūra, gyvenimo prasmės ir savojo „Aš“ paieškos, vienatvė, depresija, alkoholizmas, nusikaltėlio ir aukos santykis, vyro ir moters prigimties paieškos. Vis dėlto didžiausias dėmėsys scenoje tenkantis pagrindiniam veikėjui Deividui ir jo dialogams su Meril (o tiksliau, monologams su savimi) atrakina ir prikausto prie dar vienos labai įdomios temos, kurios žvelgiant tik į spektaklio siužetą galima ir nepastebėti – tai vaizduotės, fiktyvumo, egzistavimo bei savojo „Aš“ (tapatybės) santykis. Visi kiti veikėjai – Meril, Salė, Elizabetė ir vyriškoji draugų kompanija tėra šios temos atspindžiai arba veidrodžiai, kurie atgręžti į vienintelį Deividą. Kodėl? Tam, kad tarp galybės kitų ir savo paties atspindžių, t. y. būsenų, statusų ir pareigų, jis atrastų savo paties „Aš“ pagrindą, atskleidžiantį, kokiame veidrodiniame vaizduotės kalėjime jis gyveno iki šiol, ir pamažu leidžiantį vyrui pradėti stotis ant kojų.

 

Kodėl galima sakyti, kad Deividas užsidaro savo paties vaizduotės kalėjime? Nenoras sugrįžti į pasaulį, pradedant pirmais žingsniais, tarkime, išeiti iš namų, susitikti su draugais ir t.t., lemia tai, kad vieninteliu pakankamu jo egzistencijos pagrindu tampa, net ne jis pats, bet niekas Kito pavidalu – Meril. Mirusios mylimosios atvaizdas, kurį iš atminties prikelia ir kaskartą prie stalo pasikalbėti pasisodina paties Deivido vaizduotė. Kaip pasakytų Sartre‘as, jo vaizduotės „objektai turi dvi pamatines formas: jie būna arba nesantys čia, arba visai neegzistuojantys.“[1] Tai, kad Deividas nepripažįsta draugų vis kartojamo fakto, kad Meril mirė, yra vienas iš ženklų, rodančių, kad jis mylimosios mirtį (nebeegzistavimą) traktuoja, kaip tiesiog nebuvimą čia. Tai pabrėžia ir vis pasirodanti ir dingstanti Meril. Ji traktuojama, kaip nesanti čia, nesanti šalia jo, bet tuo pačiu ir toji, kurią visada galima išssikviesti dar vienam pokalbiui, t. y. galinti būti čia. Ir būtent tokiu būdu patenkama į vaizduotės kalėjimą, kuris, pasak Sartre‘o, gali vesti „nuo percepcijos iliuzijos iki haliucinacijos, ir tai gyvai iliustruoja, kaip sąmonė gali nesuvaldyti savo „kūrybinės prigimties“ ir būti praryta savo pačios psichinių vaizdinių.“[2] Stebėti Deivido vaidmenį atliekanti A. Kleiną įdomu ir savotiškai gera, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų. Nepaisant suvokimo, kokioje tamsioje vienatvės, liūdesio, skausmo ir nevilties būsenoje, yra paskendęs jo herojus, aktoriaus vaidyba nėra demonstratyvi ir perdėtai ekspresyvi. Jis nevaidina nei kankinio, nei aukos – „pažiūrėkit, kaip man dabar blogai“ arba neklausia „už ką man taip?“. Vidinis skausmas kaupiasi kažkur giliai giliai vyro viduje ir išorėje žiūrovas jį gali pamaty pamažu, per mažas detales – nervingus rankų judesius, drebantį balsą ar kažkur anapus savęs žvelgiančias akis. Deivido išgyvenamos emocijos atskleidžiamos palaipsniui, o ryškesni jo pykčio ar nevilties protrūkiai nepretenduoja į bedieviškos ar apsėstos būtybės rolę, bet tik į nepaprastai nusilpusio ir save patį tamsoje skandinančio žmogaus jauseną.

 

 

Deividas (A. Kleinas) / © Remio Ščerbauskio nuotr.

 

 

Vaizduotės, kaip paties Deivido veidrodinio kalėjimo (arba filosofo M. Focault terminais, atvirkštinio „panoptikono“, kai kalėjimo prižiūrėtojas ir kaliniai, apsikeičia vietomis – stebintysis yra ne centrinė figūra, o daugialypiu pavidalu įsitaiso žiedinio pastato erdvėse, o stebimieji, kaliniai, apsupami ratu centre) pobūdį pabrėžia jau minėtos erdvinės transformacijos. Pirmas – realių ir įsivaizduojamų veikėjų ratas (t. y. realių ir atpažįstamų kūnišku pavidalu – tai Salė ir Elizabetė, taip pat įsivaizduojamų, bet atpažįstamų per kūnišką pavidalą – Meril, ir galiausiai realių, bet įsivaizduojamų draugų, esančių tarp kūniškumo ir daiktiškumo – kalbančių Salės balsu ir atpažįstamų kaip ant kėdžių išdėliotos stiklinės) supa prie scenos viduryje pastatyto stalo sėdintį Deividą. Kiekvienas veikėjas šiame rate turi tiek savo pastovias vietas – pavyzdžiui, Deivido draugai-daiktai, bei moteriška kompanija, Meril ir Elizabetė. Kaip viena kitos pakaitalas jos dažniausiai pasirodo tame pačiame rato taške – ties vienu stalo kampu. Salė pasirenka kitą tašką – šalia jų, tačiau kitame kampe, o Deividas ant kitos kėdės priešais. Tačiau ratas nėra uždaras, personažai keičiasi – Meril, Salė, Elizabetė juda, palieka savo vietas ir vėl sugrįžta. Tik Deividas didžiąją dalį veiksmo lieka toje pačioje, o jo gana retas išorinės pozicijos pakeitimas dažniausiai žymi reikšmingą paties vyro emocinį, elgesio arba pasakojimo pokytį.

 

Antras ratas – žiūrovų, sėdinčių aplink sceną. Toks auditorijos išdėstymas leidžia lengviau įsijausti ir susitapatinti su vienu ar kitu veikėju, nes nejučiomis užimama artimiausio šalia tavęsesančio aktoriaus poziciją, t. y. ne tik imima stebėti veiksmą jo akimis, bet ir tampama veikiančiuoju, stebinčiu kitus ir stebimu kitų aktorių. Tad tam tikra prasme Deivido galvoje vykstantis dialogas tarp jo ir žmonos ima vykti ir tarp dviejų viena priešais kitą sėdinčių žiūrovų auditorijų. Visa tai tampa gana pasiteisinusiu sprendimu, leidžiančiu sumažinti atstumą tarp aktorių ir žiūrovų.

 

 

„Už patį geriausią Deividą pasaulyje!“ ir permainingi moterų portretai

 

Atstumas tarp aktorių ir auditorijos griaunamas ir kitais režisūriniais sprendimais. Pirmosios dalies pabaigoje žiūrovams siūloma išgerti ir pasakyti tostą – „už patį geriausią Deividą pasaulyje!“. Scena, kuri vienus iš susirinkusiųjų pralinksmina, o kitus priverčia pasijusti kiek nejaukiai, trumpam tarsi ir praskaidrina gana sunkią spektaklio atmosferą. Visgi – ar ji priduoda spektakliui papildomos prasmės? Galbūt ji tampa šiokiu tokiu šaržu? Juk dar neseniai prieš Jus sėdėjęs sukniubęs ir nieko nenorintis matyti, niekur išeiti ir pasilinksminti, Deividas tampa „padavėju“ ir ima dalinti susirinkusiems žiūrovams vienkartines stiklines. Nors kaip eksperimentas – kaip mes, „nieko nebejaučiantys“ žiūrovai (šitaip vėliau užsilipusi ant stalo visiems susirinkusiems skausmingai rėš Meril) reaguosime į tokį pasakojimo ir įvykių virsmą, tarsi ir atrodo pateisinamas. Vis dėlto šiandien dažname spektaklyje paprasčiausiu sprendimu, griauti sieną tarp scenos ir žiūrovo, tampa pasiūlymas „ko nors“ išgerti. Todėl pateikus tokį pasiūlymą atėjusiai auditorijai, šiam ar bet kuriam kitam spektakliui iškyla grėsmė tapti tik dar vienu nuspėjamu ir nuobodžiu režisūriniu sprendimu.

 

Kalbant apie kitus aktorius, savo meistriškumu jie pasirodė gana lygiavertūs. Salės vaidmenį atliekanti G. Piktytė žavėjo gebėjimu „čia ir dabar“ persikūnyti į skirtingus personažus, nuo Salės – prie jos vyro ir Deivido draugų. Pastarųjų charakterių, kalbėsenos ir elgesio amplitudė svyruodavo nuo švelnios ir moteriškos iki paviršinės, grubios ar net gasdinančios leksikos, nuo džiaugsmo iki nevilties, agresijos ar net žmogžudiškų kėslų. Spektaklyje kelis kartus pasikartoja scenos, kuomet Salė garsiai skaito ar pasakoja užrašinėjamus nevisai nekaltus savo ketinimus arba jau atliktus darbus, itin paveikios. Nors daugeliui žiūrovų sukėlusios šypsnį dėl savo tariamo dirbtinumo, tačiau būtent šis dirbtinumas, šis asmenybės susidvejinimas (kai Salė pati tampa sau personaže, į kurią ji žvelgia iš šono ir kurios veiksmus planuoja ar analizuoja gana dirbtiniu būdu – užrašinėdama ar skaitydama) itin ryškiai byloja apie pačios suskeldėjųsi į daugelį šukių „Aš“. Bei apie tai, kad Salė, nors tarsi ir atlieka gelbėtojos vaidmenį Deivido atžvilgiu, tuo pačiu ir pati yra auka, kurią reikia gelbėti iš alkoholizmo, nelaimingos meilės ir santykių su vyrų, neišpildyto motinstės instinkto, pavydo, paranojos ir pamišėlio-žudiko sindromo.

 

Galbūt ne tokius staigius aktorinio meistriškumo viražus, tačiau tvirtą bei įtikinamą Meril paveikslą sukūrė M. Zikaraitė. Ryški, tačiau natūrali emocijų išraiška, užtikrintas kalbėjimas, pasitikėjimas savimi – visa tai spinduliavo tikrai ne sunkios ligos paguldytos Meril ekspresiją, o moters, kuri, rodos, stipresnė, tiek fiziškai, tiek vidumi, už patį Deividą. Meril jam trūksta kaip deguonies, trūksta ne tik jos meilės, bet būtent jos, tokios stiprios, kaip savo paties „Aš“ tapatybės trūkstamos dalies – tvirtos ir žinančios, ko nori ir ką bei kaip reikia padaryti (t. y. įkūnyjančios „DreamWorks“ credo – „Mūsų svajonės – tai mūsų darbas…). Meril Deividui trūksta taip, kaip savęs paties „Aš“ pagrindo, suažėjusio į šimtus stiklo šukių.

 

Elizabetė (A. Orlova) – dar viena, tik regis, reali, o ne įsivaizduojama Deivido gelbėtoja. Nors iš pradžių ji pasirodo, kiek nenatūrali, tačiau pamažu merginos portretas įgyja vis daugiau spalvų. Nuo Deivido agresijos protrūkio išgasdintos mergaitės iki moters, griežtu ir racionaliu savo kalbėjimu bandančios pastatyti jį ant kojų. Judviejų paskutinio susitikimo pabaigoje, benuskambanti frazė – „Deividai, aš padariau savo darbą“, byloja ne tik apie „misijos“, vyro išvadavimo iš savo paties vidinio vaizduotės kalėjimo, įvykdimą. Ji priverčia pagalvoti ir apie Elizabetės vaidmeniui reikalingo elgesio ir kalbėjimo dirbtinio natūralumo reikšmę bei įtikinamumą, kuriuo pasižymi dauguma amerikietiškos saviugdos ir verslo kultūros atstovaujamų „gyvenimo mokytojų“ ir „gelbėtojų“.

 

 

Spektaklio anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=X0d0yzGeumM

Daugiau informacijos www.kamerinisteatras.lt

 

 

GINTARĖ VISOCKYTĖ

 

 

 

 
[1] Wofgang Iser, Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. Vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Aidai, 2001. P. 176
[2]Ten pat. P. 176.

 

 


Rėmėjų naujienos

Čiurlionis ir vieta – lengvas žvilgsnis į talento bei miestų sąsajas

Vaikystės upeliai Varėnoje bei Ratnyčioje

Pačios slapčiausios, esminės žmogaus kertelės ir patys tyriausi, slaptais syvais jį maitinantys prisiminimai slypi ankstyvoje vaikystėje. Dažnai jos nė neprisimename, dažnai prisimename tik pavienius garsus, kvapus ar šviesą, sprūstančią pro blakstienas. Vis dėlto, ši ramybė, sumaišyta su unikaliomis tam tikros vietos charakteristikomis, niekada nepalieka mūsų, o neretai yra panaudojama kaip papildoma energija, įkvėpimas kūrybai ar tiesiog gyvenimui.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė ir augo Dzūkijoje. Kūdikystę praleidęs Varėnoje, ankstyvąją vaikystę Ratnyčioje, o likusią vaikystę iki paauglystės Druskininkuose, dailininkas bei kompozitorius visą likusį gyvenimą kalbėjo apie tipines šių apylinkių vietas – mišką, upelį, tankmę, tarytum pats kaip upelis čiurleno jautriai virpančias melodijas, paveiksluose žaidė vandeniniais saulės zuikučiais… Čiurlionis tiesiog svajodavo apie gimtas vietas sau ir savo mylimajai Sofijai: „Pasistatysiu aukštą kuorą su atsiskyrėlio cele, kurios langai į keturias šalis pasaulio žvelgs. Klausysiuos ten tylaus lietuviškų pušų ošimo. …o Ratnyčėlė bėgs pro šalį”… Žinoma, didžioji dalis šių prisiminimų priklauso būtent Druskininkams. Čia menininkas ypač mėgo grįžti, čia jau tvirtai gėrė pušų aromatą bei paukščių čiulbesį, čia sėmėsi įkvėpimo simfonijai „Miškas“, nutapė nuostabiais miško motyvais papuoštą „Fugą“ bei  „Žaltį“, iki begalybės prisirpusią „Vasarą“ bei daug kitų svarbių kūrinių.

 

Tobulėjimo kelias ir svaigios jaunystės sentimentai Plungėje

Nuo maždaug 14 iki 21 metų M. K. Čiurlionis gyveno Plungėje. M. Oginskio dvare įsteigtoje orkestro mokykloje tobulėjo grodamas įvairiais instrumentais, giedojo chore. Tuo metu ėmė vystytis ir kaip tapytojas – pradėjo komponuoti, laisvalaikiu daug piešė. Vėliau, jau pamačius pasaulio ir suradus didžiąją meilę, kaip ir daugelį žmonių jį ėmė traukti gajūs jaunystės prisiminimai. Čiurlionis laikinai grįžo į Plungę. Čia jis ne tik lankė gimines, bet ir gyveno – kone per vieną vasarą nutapė beveik 20 paveikslų: Žemaitijos lygumomis alsuojančias „Lietuviškas kapines“, „Angelėlius“, „Aukurą“ ir daugelį kitų.

Plungę Čiurlionis visada mini ypač gražiai, štai vienas laiškų fragmentų: „Zosele mano mieliausia! Sveikinu Tave Plungėje, Tavo salkoje, salone, sode ir visur, kur buvome kartu – kaip gyvą matau visą Plungės aplinką, tą namą tokį rimtą ir sodelį su išsiklaipusiomis obelų šakomis, ir Tavo salką, supamąjį krėslą – visa tai matau ir labai ilgiuosi Tavęs tenai. Zose, ak Tu mažoji mano gėlele! – o ar žinai Tu, kad aš gavau nuo žmonos savo tokį stebuklingą laišką, kurio man visas pasaulis gali pavydėti, o aš jį turiu ir skaitinėju, ir jaučiu tą pat, ką Tu – didelis ilgesys ir džiaugsmas begalinis taip nuostabiai nuostabiai apima žmogų.“

 

Šateikiai netoli Plungės – karštos meilės trapi priesaika

Verta paminėti ir jaukius idiliškus Šateikius, pasipuošusius į dangų pasistiebusiu raudonu bokštu, kur 1909 m. sausio mėnesį Čiurlionis prisiekė amžiną meilę Sofijai. Raudonos bažnyčios plytos, regis, nublanksta karštos raudonos meilės fone…

 

 Varšuva – kūrybos pripažinimo pradžia ir visa ko pabaiga

Varšuvos dailės mokykloje Čiurlionis ne tik pradėjo aktyviai kurti, rodytis pirmosiose parodose, bet ir dalyvauti įvairioje saviveikloje. Čia jis sulaukė pirmo tikro pripažinimo, pirmos stiprios kritikos, susipažino su pirmais įtakingais žmonėmis. Iš Varšuvos daug keliavo po vidurio Europą, laikinai gyveno Leipcige. Čia (Varšuvoje) jis pradėjo kelią ir kaip profesionalus kompozitorius, muzikos kritikai tai pavadintų jo „muzikine branda“. Keliai jį atvedė į Varšuvą ir gyvenimo gale. Deja, čia, netoli Varšuvos esančioje sanatorijoje, M. K. Čiurlionis mirė. Į mirtį pastūmėjęs faktorius – pasivaikščiojimas po apylinkes, kurio metu Čiurlionis stipriai peršalo. Galbūt ilgėjosi ilgų svaiginančių pasivaikščiojimų po gimtuosius miškus?

 

Vilnius ir Kaunas – pirmos meilės bei pirmo pripažinimo Lietuvoje akimirkos

Vos tik persikėlęs į Vilnių, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio dramos „Blinda“ generalinėje repeticijoje susipažino su rašytoja Sofija Kymantaite.  Pirmi pokalbiai, diskusijos, įkvėpimas lietuvybės tema ir ilgi pasivaikščiojimai iki aušros – tokie buvo Čiurlionio metai Vilniuje. Visgi, be Sofijos čia jis jausdavosi gana vienišas (matyt, iš principo labiau mylėjo kaimą ir gamtą). Štai viename laiške rašo: „O Vilniuje jau niekas manęs negalėjo paguosti, nes nebuvo nuo Tavęs laiško, taigi nuėjau į Pilies kalną ir ten ilgai sėdėjau ir galvojau apie Zuliuką.“

Vaizdingas panoramas Čiurlionis mėgo ir Kaune. Prisiminimuose rašoma, kaip „su žmona, pabėgę nuo perdėm iškilmingų valdininkų ir ponų parodos atidaryme dviese stebi miestą iš Aleksoto panoramos“.

Apskritai, M. K. Čiurlionis kartu su žmona daug veikė ir dirbo abiejuose miestuose – rengė pirmą bei kitas lietuvių parodas, vykdė švietėjišką veiklą.

 

Peterburgas – iššūkių ir didelio pripažinimo metas

Peterburge Čiurlionis patyrė pirmą didelį pripažinimą, pirmą priklausymo elitui saldumą bei kartėlį viename. Čia sėkmingai eksponuoti jo kūrybos ciklai „Pasaulio sutvėrimas“, „Para“, „Audra“, diptikas „Rex“ ir kiti. Meno kritikai spaudoje atkreipė dėmesį į jo išskirtinę tapybą.  Deja, kaip ir daugelyje panašių istorijų, atstumas ir ilgesys buvo didelis išbandymas tiek Čiurlioniui, tiek jo mylimajai Sofijai. Tai liudija ypač ilgi, ilgesingi, meilės, pažadų ir lūkesčių pilni laiškai. Apie patį Peterburgą Čiulionis rašė: „Peterburgas – miestas iš granito. Viršum jo – granitinis dangus. Migla, pilna degtinės tvaiko ir keiksmų, po miestą klajoja. O žmonių veidai čia geraširdžiai, jų akys vaikiškos pažvelgia į mane. Bet kiek čia vargo, Dieve mano!“

 

Palanga. Jūra

Čiurlionis tiesiog mylėjo jūrą. Čia praleido ir savo medaus mėnesį. Meilė jūrai ir Sofijai kartais netgi persipina, kartais viena žada Čiurlioniui kitą: „Atsimeni tą juodąjį saulėlydį ir jūrą? Atsimeni, kaip grojo ir dainavo bangos mums? Atsimeni, kaip kamuolį šviesos tu man tiesei? Atsimeni? …o mes tada pažįstami nebuvom”… O labiausiai ši meilė atsispindi simfonijoje „Jūra“.

Genijų pėdsakai amžinai lieka karšti. Pažvelkime į juos iš arčiau – prisiglauskime prie jų mylėto medžio, glostytos žolės, semto upelio… Lankykime miestus, klausykime kūrinių – įkvėpimas yra viena didelė ekosistema. Belieka užčiuopti tinkamiausią jo gyslelę. Būtent šito ir moko M. K. Čiurlionio fondas – rasti didybę jos pradžioje ir apsaugoti pabaigoje. Pastebėti, semtis, įvertinti.