Akimirkos iš renginių


Artimiausi renginiai


"Meno energija yra mano energija"

Elektrėnų sav. Semeliškių gimnazija

Lapkričio 8 d. 12.00 val.

M. K. Čiurlionio fondo partneriai ir rėmėjai


Naujienos


Fondo naujienos

“Meno energija yra mano energija” aplankė Semeliškes

  Saulėtą lapkričio 8 dienos rytą fondo kūrybinis autobusiukas pasuko Elektrėnų pusės link. Nuostabiai rudeninė gamta, jau kiek apšerkšnijusi, vingiuotas kelias, kalnai pakalnės atvedė į Semeliškes. Ežerų apsuptyje įsikūręs Lietuvos miestelis, šiais metais švenčia 740 -ąsias metines. Simboliškai sveikindami Semelišes, Semeliškių gimnazijos auklėtiniams, mokytojams dovanojome muzikinį spektaklį “Meno energija yra mano energija”.

 

Profesionalių menininkų sukurtas, pastatytas pagal M. K. Čiurlionio laiškus žmonai, rašytojai S. Kymantaitei, ir skambant gyvai muzikai, atliekamai šeimyninio ansamblio “Regnum musicale” narėms: arfininkei Joanai Daunytei, smuikininkei Kotrynai Ugnei Daunytei, violončelininkei Elenai Daunytei, – spektaklis žiūrovus kvietė užsimiršti ir keliauti po didžiojo menininko gyvenimą. 

 

Spektaklio ašis – M. K. Čiurlionio žmona Sofija, kurios vaidmenį jautriai, talentingai ir šmaikščiai atliko jauna menininkė Irma Bogdanovičiūtė. Kurdama šiltą menininkų ratelio atmosferą, ji įtraukė žiūrovus į šimto metų senumo istoriją, lyg ji vyktų čia ir dabar. Scenoje atgijo žymūs to meto veikėjai: J. Tallat – Kelpša, Petrienė Vileišienė ir net pats M. K. Čiurlionis. Subtili aktorės vaidyba stulbinančiai tiksliai ir įtraukiančiai perteikia veikėjų išgyvenimus.

 

Spektaklio žiūrovai galėjo apžiūrėti ir M. K. Čiurlionio ir jo amžininkų (F. Léger,  M. Kawai) tapybos darbų reprodukcijų parodą, susipažinti su įvairiomis meninėmis idėjomis ir vizijomis, vyravusiomis tuo metu, kai gyveno ir kūrė M. K. Čiurlionis. 

 

Nuoširdžiai dėkojame Semeliškių gimnazijos bendruomenei už priėmimą, talentingoms menininkėms už pasirodmą, manogile.lt už skirtą paramą.

 

Renginio akimirkos:

https://www.facebook.com/MK%C4%8Ciurlionio-fondas-263387847024562/

 

 


Pasaulio naujienos

Pokalbis su šviesuoliu Alvydu Stausku

 

Malonu pasidalinti Fondo savanorės bei straipsnio autorės Deimos Žuklytės atliktą interviu su menininku Alvydu Stausku:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-02-05-alvydas-stauskas-vizualiesiems-menams-skiriame-per-mazai-demesio/127184


Publikacijos

Sekant siurrealistiniais grafiko Mariaus Liugailos mūzų labirintais

   Nuo pirmosios mano pažinties su grafiko Mariaus Liugailos (1953-2013) darbais praėjo lygiai trys metai. Jeigu ne tą kartą M. Žilinsko galerijoje vykusiame kino festivalyje leistos dienos ir naktys, bei išvystas įstabios damos su šunimis plakatas, kviečiantis aplankyti dailininko parodą vienoje iš Senamiesčio galerijų, kas žino, ar šiandien šie darbai būtų sugrįžę atgal, į Kauną. Iki lapkričio 23 d. M. Liugailos grafikos darbų parodą galima aplankyti Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje (Laisvės al. 57).

   O dabar pabandykime įžengti į paslaptingą, daugiasluoksnį šio menininko mūzų labirintą. Norisi išskirti penkias iš jų – tai moteris, miestas, muzika, magija ir menas. Penkios „M“ – ant kurių laikosi ir kuriasi savita, surrealistinė ir juvelyriška Mariaus Liugailos grafikos mitologija.

 

Moteris

   Pirmiausia, norisi minėti vieną vardą, kuris, nori ar nenori, brėžia liniją tarp M. Liugailos ir M. K. Čiurlionio. Tai – Sofija. Pirmoji – Sofija Veiverytė, garsi lietuvių tapytoja, tuometinio Dailės instituto profesorė ir M. Liugailos mama. Tai ji buvo ta, kurią jaunasis grafikas gasdino padarysiąs gėdą prieš kolegas – mat iki pat stojamųjų moteris niekada nematė savo sūnaus darbų ir manė, kad jis neišlaikys egzaminų, kaip L. Urbonavičiūtės „Menininko portrete“ pasakoja sesuo Živilė Liugailaitė-Bielinienė. O pasirodo būsimasis dailininkas piešdavo, tik slapta, vietoje pamokų, besimokydamas iš profesionalių menininkų reprodukcijų. Antroji – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – visiems žinoma Čiurlionio įkvėpėja ir mylimoji. Ar turėjo savąją Sofiją, savąją „mūzų mūzą“ ir M. Liugaila? Žinoma. Ona Liugailienė – taip pat grafikė, knygų iliustratorė. Su kuria jis uoliai diskutuodavo savo darbų klausimais, forma, kompozicija, tehnika, tik turinį palikdavo nuošalyje. Pažvelgus į dailininko darbus, akivaizdu – Ona buvo amžinoji deivė, turėjusi šimtus savo veidų ir įvaizdžių pasakiškame M. Liugailos grafikos pasaulyje. Moteris-Paukštė, Moteris-Orchidėja, Moteris-Muzikantė, Moteris-Šokėja, Moteris-Miesto vartų sargė, Moteris-Angelė… „Ji stovėjo aukščiausiam bokšte / Ir kalbėjo su mėnuliu. / Jai tarp rankų skleidėsi puokštė / Fosforinių miego gėlių. // (…) Mėnuo ją pripildė lyg indą,/ Ir nualpus, plaukais palaidais, / Ji blyškia kometa suspindo / Ir nuskrido elektros laidais“.[1]

                                              Orchidėja . Asmeninio archyvo nuotr. www.mariusliugaila.lt

 

 

Miestas ir muzika

   Vilniaus, ir apskritai, miesto mitologija, tvirtai įsišaknijusi daugelyje grafiko darbų. Nors iš pirmo žvilgsnio ji skleidžiasi tik per miesto architektūrinį sluoksnį, pažvelgus atidžiau galima įsitikinti, kad Miesto skverai, stogai ir aikštės čia tampa teatro scena, su savomis dramaturginėmis linijomis, personažais, kostiumais ir dekoracijomis. Vilnius – čia tampa romantika ir kaži kokiu būties lengvumu alsuojančia kultūros ir meno karalyste. Kruvini miesto istorijos puslapiai miklia dailininko ranka užtinkuojami. Čia maišosi dangaus ir žemės sferos, laivai pasiduoda pirmojo tėkmei virš miesto Bažnyčių ir bokštų, kurie atrodo tarsi paskendę tarp miško bangų, o oro balionai mezgami iš žemės pilių („Skrydis virš miesto“). Ir kur beužsuktume, į sodą, Užupį ar tupteltume su kate ant miesto tvoros, visur alsuoja gyvybe – muzikantų, baleto šokėjų ritmu ar debesis remiančiu, tvirtai virš miesto išsikerojusiu Gyvybės medžiu („Koncertas parke“, „Baleto šokėjos“, „Koncertas šalia Užupio“, „Senamiesčio katės“). Kokios muzikos klausydavosi pats dailininkas? Kosmoso mistikai Jeanas Michelis Jarre’as ar Vangelis, maištingieji „Pink Floyd“ ar tiesiog – „The Beatles“.

 

Skrydis virš miesto. Asmeninio archyvo nuotr. www.mariusliugaila.lt

 

 

Magija ir menas

   Magija M. Liugailos darbuose skleidžiaisi įvairiais sluoksniais. Nuo mažyčių detalių, pavyzdžiui, runų, išsibarščiusių tarp miesto, moters ir gamtos simbolikos išmarginto vėžliuko kiauto. Runas ir daugelį kitų mistiškų ir su nežemiška sfera susijusių daiktų (knygas apie kosmosą ar NSO), kaip prisimena dailininko sūnus Jonas Liugaila, iš tiesų buvo galima aptikti tėvų namuose. Dailininkas šia sritimi domėjosi, ir tai ypač atsispindi jo darbuose. Moterys čia gali įkūnyti visatą arba tapti dievybe, laikančią visą kosmosą ant savo pečių („Visata“, „Paslaptis“). Arba, kaip J. Liugailos viename iš mėgstamų tėčio darbų – „Žinia“, į kurį gerai įsižiūrėjus, išvysime moterišką dievybę, lyg paukštę, iš chaoso išaudžiančią ir atksraidinančią ištisą pasaulių sukūrį ant savo sparnų.

   Kalbant apie meną, negalima nepaminėti siurrealizmo ir dviejų pavardžių – Albino Brunowskio ir Salvadoro Dali. Pirmąjį, kaip padariusį M. Liugailai nemenką įtaką, mini dailės kritikai ir dailininko sesuo. Profesionalaus, juvelyriško Stiliaus ir turinio sąsajų, iš tiesų, esama. Tačiau nemažiau įdomesnės yra Salvadoro Dali idėjų ir motyvų paieškos grafiko darbuose. Paminėsiu tik keletą darbų – visiems gerai žinomas ilgakojis baltas žirgas ir dramblių karavanas sekantis paskui jį („Salvadoro Dali laivas“ ir „Šv. Antano gundymas“). Arba riteriškoji įsimylėjėlių pora, kurių galvas vietoje karūnų ir šalmų dengia kiaušinio lukštai („Melodrama“ ir „Kiaušinio gimimas“). Beje „Menininko potrete“ kalbėjusios menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės teigimu, M. Liugailos kūryba neįsirašo į Lietuvos grafikos kanoną, nes tuo metu vyravo rūpi, grubi ir ekspresionistinė lino, medžio raižinio grafika, o šio menininko darbuose šių bruožų nerasime. Priešingai, panirsime į galybės smulkių detalių, švelnaus raižinio ir grožio pasaulį. Pasaulį, kuris nepereina į kičo, saldumo ir banalybės sritį, pasak jos, taip bijotos daugelio tuometinių meistrų. Siurrealizmas, kaip modernaus meno tradicija, sovietmečiu, R. Rachlevičiūtės žodžiais tariant, apskritai buvo neprestižinė. Galbūt tai yra viena pagrindinių priežaščių, kodėl ir šiadien taip mažai žinome apie šį lietuvių grafiką.

 

Salvadoro Dali laivas. Asmeninio archyvo nuotr. www.mariusliugaila.lt

 

Filmas apie Marių Liugailą – „Menininko potretas“

https://www.youtube.com/watch?v=AadQwUpr6Zk

Liugailos grafikos paroda Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje (Laisvės al. 57) veiks iki lapkričio 23 d.

 

 

 

Gintarė Visockytė

 

 

 

 

 

 

[1] Henrikas Radauskas. „Nakties istorija“, iš Fontanas. Vilnius: Vaga, 2011. P. 87


Rėmėjų naujienos

Čiurlionis ir vieta – lengvas žvilgsnis į talento bei miestų sąsajas

Vaikystės upeliai Varėnoje bei Ratnyčioje

Pačios slapčiausios, esminės žmogaus kertelės ir patys tyriausi, slaptais syvais jį maitinantys prisiminimai slypi ankstyvoje vaikystėje. Dažnai jos nė neprisimename, dažnai prisimename tik pavienius garsus, kvapus ar šviesą, sprūstančią pro blakstienas. Vis dėlto, ši ramybė, sumaišyta su unikaliomis tam tikros vietos charakteristikomis, niekada nepalieka mūsų, o neretai yra panaudojama kaip papildoma energija, įkvėpimas kūrybai ar tiesiog gyvenimui.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė ir augo Dzūkijoje. Kūdikystę praleidęs Varėnoje, ankstyvąją vaikystę Ratnyčioje, o likusią vaikystę iki paauglystės Druskininkuose, dailininkas bei kompozitorius visą likusį gyvenimą kalbėjo apie tipines šių apylinkių vietas – mišką, upelį, tankmę, tarytum pats kaip upelis čiurleno jautriai virpančias melodijas, paveiksluose žaidė vandeniniais saulės zuikučiais… Čiurlionis tiesiog svajodavo apie gimtas vietas sau ir savo mylimajai Sofijai: „Pasistatysiu aukštą kuorą su atsiskyrėlio cele, kurios langai į keturias šalis pasaulio žvelgs. Klausysiuos ten tylaus lietuviškų pušų ošimo. …o Ratnyčėlė bėgs pro šalį”… Žinoma, didžioji dalis šių prisiminimų priklauso būtent Druskininkams. Čia menininkas ypač mėgo grįžti, čia jau tvirtai gėrė pušų aromatą bei paukščių čiulbesį, čia sėmėsi įkvėpimo simfonijai „Miškas“, nutapė nuostabiais miško motyvais papuoštą „Fugą“ bei  „Žaltį“, iki begalybės prisirpusią „Vasarą“ bei daug kitų svarbių kūrinių.

Tobulėjimo kelias ir svaigios jaunystės sentimentai Plungėje

Nuo maždaug 14 iki 21 metų M. K. Čiurlionis gyveno Plungėje. M. Oginskio dvare įsteigtoje orkestro mokykloje tobulėjo grodamas įvairiais instrumentais, giedojo chore. Tuo metu ėmė vystytis ir kaip tapytojas – pradėjo komponuoti, laisvalaikiu daug piešė. Vėliau, jau pamačius pasaulio ir suradus didžiąją meilę, kaip ir daugelį žmonių jį ėmė traukti gajūs jaunystės prisiminimai. Čiurlionis laikinai grįžo į Plungę. Čia jis ne tik lankė gimines, bet ir gyveno – kone per vieną vasarą nutapė beveik 20 paveikslų: Žemaitijos lygumomis alsuojančias „Lietuviškas kapines“, „Angelėlius“, „Aukurą“ ir daugelį kitų.

Plungę Čiurlionis visada mini ypač gražiai, štai vienas laiškų fragmentų: „Zosele mano mieliausia! Sveikinu Tave Plungėje, Tavo salkoje, salone, sode ir visur, kur buvome kartu – kaip gyvą matau visą Plungės aplinką, tą namą tokį rimtą ir sodelį su išsiklaipusiomis obelų šakomis, ir Tavo salką, supamąjį krėslą – visa tai matau ir labai ilgiuosi Tavęs tenai. Zose, ak Tu mažoji mano gėlele! – o ar žinai Tu, kad aš gavau nuo žmonos savo tokį stebuklingą laišką, kurio man visas pasaulis gali pavydėti, o aš jį turiu ir skaitinėju, ir jaučiu tą pat, ką Tu – didelis ilgesys ir džiaugsmas begalinis taip nuostabiai nuostabiai apima žmogų.“

Šateikiai netoli Plungės – karštos meilės trapi priesaika

Verta paminėti ir jaukius idiliškus Šateikius, pasipuošusius į dangų pasistiebusiu raudonu bokštu, kur 1909 m. sausio mėnesį Čiurlionis prisiekė amžiną meilę Sofijai. Raudonos bažnyčios plytos, regis, nublanksta karštos raudonos meilės fone…

 Varšuva – kūrybos pripažinimo pradžia ir visa ko pabaiga

Varšuvos dailės mokykloje Čiurlionis ne tik pradėjo aktyviai kurti, rodytis pirmosiose parodose, bet ir dalyvauti įvairioje saviveikloje. Čia jis sulaukė pirmo tikro pripažinimo, pirmos stiprios kritikos, susipažino su pirmais įtakingais žmonėmis. Iš Varšuvos daug keliavo po vidurio Europą, laikinai gyveno Leipcige. Čia (Varšuvoje) jis pradėjo kelią ir kaip profesionalus kompozitorius, muzikos kritikai tai pavadintų jo „muzikine branda“. Keliai jį atvedė į Varšuvą ir gyvenimo gale. Deja, čia, netoli Varšuvos esančioje sanatorijoje, M. K. Čiurlionis mirė. Į mirtį pastūmėjęs faktorius – pasivaikščiojimas po apylinkes, kurio metu Čiurlionis stipriai peršalo. Galbūt ilgėjosi ilgų svaiginančių pasivaikščiojimų po gimtuosius miškus?

Vilnius ir Kaunas – pirmos meilės bei pirmo pripažinimo Lietuvoje akimirkos

Vos tik persikėlęs į Vilnių, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio dramos „Blinda“ generalinėje repeticijoje susipažino su rašytoja Sofija Kymantaite.  Pirmi pokalbiai, diskusijos, įkvėpimas lietuvybės tema ir ilgi pasivaikščiojimai iki aušros – tokie buvo Čiurlionio metai Vilniuje. Visgi, be Sofijos čia jis jausdavosi gana vienišas (matyt, iš principo labiau mylėjo kaimą ir gamtą). Štai viename laiške rašo: „O Vilniuje jau niekas manęs negalėjo paguosti, nes nebuvo nuo Tavęs laiško, taigi nuėjau į Pilies kalną ir ten ilgai sėdėjau ir galvojau apie Zuliuką.“

Vaizdingas panoramas Čiurlionis mėgo ir Kaune. Prisiminimuose rašoma, kaip „su žmona, pabėgę nuo perdėm iškilmingų valdininkų ir ponų parodos atidaryme dviese stebi miestą iš Aleksoto panoramos“.

Apskritai, M. K. Čiurlionis kartu su žmona daug veikė ir dirbo abiejuose miestuose – rengė pirmą bei kitas lietuvių parodas, vykdė švietėjišką veiklą.

Peterburgas – iššūkių ir didelio pripažinimo metas

Peterburge Čiurlionis patyrė pirmą didelį pripažinimą, pirmą priklausymo elitui saldumą bei kartėlį viename. Čia sėkmingai eksponuoti jo kūrybos ciklai „Pasaulio sutvėrimas“, „Para“, „Audra“, diptikas „Rex“ ir kiti. Meno kritikai spaudoje atkreipė dėmesį į jo išskirtinę tapybą.  Deja, kaip ir daugelyje panašių istorijų, atstumas ir ilgesys buvo didelis išbandymas tiek Čiurlioniui, tiek jo mylimajai Sofijai. Tai liudija ypač ilgi, ilgesingi, meilės, pažadų ir lūkesčių pilni laiškai. Apie patį Peterburgą Čiulionis rašė: „Peterburgas – miestas iš granito. Viršum jo – granitinis dangus. Migla, pilna degtinės tvaiko ir keiksmų, po miestą klajoja. O žmonių veidai čia geraširdžiai, jų akys vaikiškos pažvelgia į mane. Bet kiek čia vargo, Dieve mano!“

Palanga. Jūra

Čiurlionis tiesiog mylėjo jūrą. Čia praleido ir savo medaus mėnesį. Meilė jūrai ir Sofijai kartais netgi persipina, kartais viena žada Čiurlioniui kitą: „Atsimeni tą juodąjį saulėlydį ir jūrą? Atsimeni, kaip grojo ir dainavo bangos mums? Atsimeni, kaip kamuolį šviesos tu man tiesei? Atsimeni? …o mes tada pažįstami nebuvom”… O labiausiai ši meilė atsispindi simfonijoje „Jūra“.

Genijų pėdsakai amžinai lieka karšti. Pažvelkime į juos iš arčiau – prisiglauskime prie jų mylėto medžio, glostytos žolės, semto upelio… Lankykime miestus, klausykime kūrinių – įkvėpimas yra viena didelė ekosistema. Belieka užčiuopti tinkamiausią jo gyslelę. Būtent šito ir moko M. K. Čiurlionio fondas – rasti didybę jos pradžioje ir apsaugoti pabaigoje. Pastebėti, semtis, įvertinti.