M. K. Čiurlionio paveikslas „Naktis“ (1905 m.)

Žvelgiant į naktinį dangaus peizažą, žvilgsnį patraukia mistinis siluetas, šiek tiek primenantis žmogaus kontūrus. Tarsi pati naktis būtų įgijusi kūną – iš šviesių debesų susiformavusi paslaptinga būtybė remiasi į didžiulį melsvą rutulį, o prie jos kojų sušvinta plonas Mėnulio pjautuvas.

Keista, kad naktis nėra tamsi. Priešingai – jos figūra šilta, gelsvai kreminė, tarytum skleidžianti šviesą. Tamsa telkiasi aplink ją. Galbūt M. K. Čiurlionis jau tada, ankstyvojoje savo kūryboje, kalba apie mintį, kuri vėliau vis sugrįš jo darbuose: šviesa ir tamsa nėra viena kitą paneigiančios priešybės. Jos egzistuoja kartu ir viena kitą atskleidžia.

Gal todėl ši naktis neatrodo grėsminga. Ji veikiau saugo, apgaubia, leidžia pasauliui nurimti. Dieną esame kviečiami veikti ir matyti tai, kas išorėje. Naktį išorinis pasaulis nutyla, ir daug ryškiau pasigirsta tai, kas vyksta mumyse.

Paveikslas: ciurlionis.eu