M. K. Čiurlionio paveikslas „Procesija“ (1905 m.)

Kūrinys spinduliuoja šviesa ir kviečia stebėti mistinėje, sunkiai apčiuopiamoje erdvėje išsirikiavusią medžių virtinę, judančią pilies link.

Pats žodis „procesija“ paprastai reiškia iškilmingą, dažnai religinę eiseną. Todėl ir M. K. Čiurlionio medžiai įgauna kitą prasmę. Jie tampa tarsi gyvomis būtybėmis, dalyvaujančiomis bendrame rituale. Galime tik spėlioti, koks tikrasis procesijos tikslas: galbūt tai visų siekiamas idealas, dvasinė ramybė, pažinimas? O gal kažkas, kam net nereikia suteikti konkretaus pavadinimo?

Įdomu ir tai, kad nė viena figūra neišsiskiria iš kitų. Jos juda kartu. Galbūt todėl paveikslas kalba ne tik apie asmeninį kelią, bet ir apie bendrystę – žmogaus poreikį priklausyti kažkam didesniam už save.

1905-aisiais M. K. Čiurlionio tapyboje vis labiau ryškėjo simbolinis pasaulio suvokimas. Peizažų tema jam pamažu tapo erdve kalbėti apie universalesnius dalykus – žmogaus kelią, gamtos ir dvasios ryšį, amžinybę. Todėl stebėdami šio etapo kūrybą, galime praplėsti savo pajautimą ir prisiliesti prie menininko vidinio pasaulio, išsiskleidžiančio per formas ir spalvas.

Paveikslas: ciurlionis.eu